" />
Overblog
Edit post Follow this blog Administration + Create my blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"

15 Oct

Liūdnas šypsnys

Published by Adomas Alksnis  - Categories:  #Liudnas, #sypsnys

 

1974.10.22., antradienis

   Sėdžiu profsąjungos susirinkime, žiūriu kino filmą, plikose medžių šakose staugiant rudenio vėjui menkai apšviestomis miestelio gatvėmis grįžtu į namus, - prieš akis tas jo šypsnys pro nugalėtą skausmą išsekusiame veide: štai koks aš tapau... Ir kartu matau tave kitą – stropiai, nelaukiant raginimų, iki juosmens sušlapusį, tempiantį į krūvą išrautus griežčius...

   Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip viskas baigsis. Kiek daug gyvenime gali nulemti paprasčiausios smulkmenos ir kaip nepaprastai priežastingai viskas susiję: nebūtume baigę tos talkos anksčiau, nebūtum tuo lemtingu laiku važiavęs tuo savo apgedusiu dviračiu...

   „Mes tavęs nekaltiname“,- skamba ausyse direktoriaus žodžiai. Taip, nėra šiame atsitiktinume tiesioginės mano kaltės: jie buvo šlapi ir sušalę, ir todėl aš juos parvežiau į mokyklą anksčiau. Bet ar galiu  pasiteisint prieš savo sąžinę? Kuo toliau, tuo aiškiau ir aštriau suvokiu savo netiesioginę, bet didelę ir nedovanotiną kaltę: aš pamiršau jus. Pamiršau per tą egoistę fiziką, per tuos prietaisus, aparatus. Per sąvokas ir geležis pamiršau žmones. Ar pravedei tu su jais bent vieną rimtą pokalbį apie tai, kaip reikia elgtis gatvėse su dviračiais? Ar pasidomėjai, kuo važinėja tavo auklėtiniai, vaikai, kuriais tau pavesta rūpintis? Ir iš viso, ką tu nuveikei, kad pagerėtų jų mokymasis, drausmė???

   Per daug pasitiki jų savarankiškumu, jų mąstysena. Tai tik iš pažiūros jie jau atrodo pusiau suaugę, o širdy ir galvoj juk dar vaikystės vėjai tebešvilpauja. Dideli vaikai. Jautrūs supančiai aplinkai, grožiui ir neteisybei vaikai. Jų ne tik akys, bet ir širdys dar atviros ir dar daug ką į jas galima įdėti.

   Galbūt, tu juos lydėsi ištisus ketverius audringus, pačios ankstyvosios ir pačios neramiausios jaunystės metus. Ar sugebėsi nors trupučiuką geresne, pažangesne linkme pakreipti jų mintis ir jausmus, ar viskas vystysis savaime, veikiant įvairiausioms gyvenimo aplinkybėms? Tik po keleto metų ir tik pirmieji atsakymo į šiuos klausimus žodžiai gal taps aiškūs. Tik vienas dalykas, kurį jaučiu ir suvokiu man teikia daugiau vilčių: aš myliu juos. Myliu už tą sielos nerimą, už tas geras, dar vaikiškai švelnias ir atviras akis, už tą didelį norą suprasti supantį pasaulį, už tą nuoširdų norą būti gerais, teisingais. Daug gal panašių norų suduš atsitrenkę į kietas gyvenimo uolas, jei jie bus tik gražūs, skaidrūs, stikliniai, jei nebus į juos įmaišyta nė truputėlio pilko plieno. O kaip jį įterpti į tą dar beveik krištolinį jų pasaulį – štai kur kiekvieno auklėtojo, mokytojo didžiausias ir svarbiausias rūpestis.

   Nuo ko pradėti?

Comment on this post

About this blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"