" />
Overblog
Edit post Follow this blog Administration + Create my blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"

23 Feb

Žemė gimta

Published by Adomas Alksnis  - Categories:  #Žemė, #gimta, #tradicinis, #abiturientu, #susitikimas, #Obeliai

Žemė gimta

   

1986.02.07., Alanta

  

   Kupinas naujų jausmų ir įspūdžių, tarsi įgijęs naujos gyvenimo patirties, grįžau šiandien iš Obelių, iš tradicinio, man jau vienuoliktojo, abiturientų susitikimo.

   Ilgai jo laukiau, ilgai ruošiausi. Atrinkęs Obelių mokinių, buvusių abiturientų, apylinkių vaizdų skaidres, paruošiau montažą „Žemė gimta“. Norėjosi pasidalinti ramiu, išdidžiu gamtos grožiu, jo supamo gyvenimo akimirkomis su tais, kurie čia gimė, užaugo, pakėlė sparnus savarankiškam skrydžiui, su tais, dėl kurių prieš vienuolika metų aš atvykau čia ir kuriems atidaviau šiuos visus savo metus. Norėjosi, kad ir jie pajustų, kokia graži jų gimtinė.

… Kai pagaliau priderinom su Juru K. savo aparatūrą prie Skemų estradinio stiprintuvų, kai pagaliau įjungėm mikrofoną ir kai turėjau pasakyti tuos svarbiausius žodžius, kuriuos pasakyti norėjau – susijaudinau, užsikirtau, išėjo ne taip, kaip norėjosi.

   Išjungus šviesą, skambant pirmiesiems „Ąžuoliuko“ atliekamos dainos „Žemė gimta“ akordams, per visą sporto salės plytinės sienos aukštį pasirodė rūkuose paskendęs Kriaunos slėnis ir virš jo kylanti raudona saulė. Kerintys gamtos vaizdai, mokyklinio gyvenimo akimirkos: eidami į mokyklą, į foto aparato objektyvą žvilgteli penktokai, atsigręžia abiturientės su tulpėmis paskutinio skambučio šventei, ir vingiuojantis, šviesa užlietas kelias išveda juos į gyvenimą. Vakaro žaros spinduliuose tamsiame mokyklos siluete sušvinta langai, tarsi liūdėdami, tarsi kviesdami sugrįžti. Skamba „Mokyklinis valsas“. Sūpuoklėse (gal tose pačiose, kuriose supdavotės ir jūs) sukasi pradinukai žiemos šventėj, geltonais klevo lapais nuklotas kelias į pradinę mokyklą, tokios dvi mažos mergaitės po tokiais aukštais medžiais su kuprinėlėmis skuba perskaityti dar vieną gyvenimo pažinimo knygos puslapį... Pergalės 40 – mečio šventės akimirkos: naujų pastatų fone eina susimąstęs Obelių vaduotojas, energingai, tvirtu žingsniu, su gėlėm rankose ir medaliais ant krūtinės žengia seniausias mokyklos mokytojas Galinskas – tai jis pirmiausia turi teisę Obelius pavadinti savo antrąja tėviške. Ir vėl abiturientės skina sužydusias ievas, ir vėl eilinė abiturientų laida išsirikiuoja ant paradinių mokyklos laiptų, vėl žengia jais žemyn, pro gėlynus, pro akmenį, žengia iš mokyklos, į kurią jau niekad nebesugrįš... Skamba J. Antonovo „Пусть мне твердят что есть края иные»... Per žydintį sodą iki pusės išsirengę žygiuoja bendrabutiečiai. Jiems trūksta tėvų glamonių, namų šilumos, užtat dabar juos glosto ramunėmis kvepiantis gimtinės vėjas, laimę pranašauja vaivorykštės juosta. Gimtinė rudenį, žiemą, pavasarį, ir su ievų puokštėmis abiturientės vėl sėdi ant suoliuko prie mokyklos, po paskutinio skambučio sustoja prie savo pasodintų obelaičių ir, išsirikiavusios gervių trikampiu, grakščiomis rankomis mojuoja čia pasiliekantiems, kurie patys netrukus atkartos šį jų skrydį. Mokyklos kiemu į pavasarinio vėjo glėbį laimingi bėga penktokai, plaikstosi jų kaklaraiščiai ir mokykliniai švarkeliai. Taip pat laimingi, tik jau su nesulaikomai praeinančio laiko nuojautos grauduliu šypsodamiesi per pienėmis sužydusią mokyklos pievą atbėga abiturientai... Jie priartėja, ir jau geriau galima įžiūrėti jų veidus: jauni, kiek liūdni, bet laimingi, bėga į savo jaunystę, į savo gyvenimą. Jų pėdomis netrukus jau bėgs kiti...

  Važiuodamas į Obelius vis galvojau, kas pakvies mane nakvynei. Pirmoji pakvietė Eleonora Šilinienė – nuo pirmos savo buvimo Obeliuose akimirkos tikėjau tikruoju, didžiuoju jų gerumu. Tačiau nakvoti pasilikau pas Kesylius. Ermina kaip visada nepagailėjo triūso, kad svečią priimtų kuo geriau. Po pusryčių nuėjau pas Šilinius. Vytautas ligoninėje, Eleonora buvo tik su Sigute. Privaišino arbata su balzamu ir „Paukščių pienu“, atėjo ir pietūs, valgėm šviežią kiaulieną ir sultinį.

  Sotus, primylėtas palikau tą svetingą namą, išėjau į vaiskų, šaltoką vasario vidudienį. Obelių gatvės, takai – kiek kartų jais eita, važiuota dviračiu, kiek mano minčių, jausmų jie jautė ir girdėjo kantriai gulėdami po mano kojomis. Nors pro šaltį prasiskverbiantys saulės spinduliai ir pranašavo artėjantį pavasarį, bet sekmadieninė miestelio nykuma kėlė liūdesį, jaučiau, jog čia gyvendamas aš truputį pavargau. Tiek daug čia visko buvo...

 

Žemė gimta
Comment on this post

Pamela Bucks 01/10/2020 00:00

Aš sugebėjau su savo vyru pasitelkti rašybos gydytoją dr. Ajayi, kai sužinojau, kad jį žavi kita moteris, aš buvau labai laiminga, kad susisiekiau su rašybos atstovu, nes jis yra priežastis, dėl kurios galėjau laimėti savo vyrą. ir dabar gyvename ramybėje. Kreipkitės į dr. Ajayi už visą jūsų rašybos darbą, jis padėjo man susigrąžinti savo vyrą. Manau, kad jis padės jums tai, kas jus vargina. Paštas: drajayi1990@gmail.com arba „whatsapp“: +2347084887094.

Liepa 02/24/2019 16:23

Kaip gera viska prisiminti. Aciu!

About this blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"