" />
Overblog
Edit post Follow this blog Administration + Create my blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"

29 Jun

Prieš išeinant

Published by Adomas Alksnis  - Categories:  #Prieš, #išeinant, #Obeliai

   1985.06.19., trečiadienis

  Grįžau iš darbo „Aušros“ kolūkio stovykloje. Kojos stipriai pavargusios, nieko nesinori veikti, tik ištiesus jas gulėti ant savo „Elenos“. Jau kelintą kartą kėliaus 5 valandą ryto, sėdau į Vilniaus autobusą, ir vėl, kaip prieš kelis metus, laiptais lipau į Molėtų rajono vyriausybės rūmų 4 – tąjį aukštą, pas liaudies švietimo skyriaus vedėją. Neradau, buvo išvykęs į Vilnių. Mano kelionė gavosi tuščia. Skubėjau grįžti, kad po pietų dar suspėčiau nuvykti į darbą. Skubėta mano neveltui: vos tik Subatės autobusu atvažiavęs prisėdau prie stovyklautojų, į kiemą įdardėjo raudonas mūsų mokyklos direktoriaus 'Zaporožietis“.
    Po pietų laukuose į mašinas krovėme šieną. Mokiniai dirbo gerai, drausminti beveik nereikėjo, teliko prižiūrėti, kad nesusižeistų. Prieš pietus Saulius Zaveckas šakėmis pradūrė Kolios savivartės padangą. Iš pradžių netikėjau, kad jis tai padarė tyčia, bet vėliau iš kartu dirbusių dešimtokų sužinojau, kad buvo susilažinta dėl to, ar galima iš viso šakėmis pradurti padangą. Štai koks didelis noras draugams įrodyti savo teisumą! Pirmininkas jį apkūlė, išvijo iš stovyklos. Sutarėme, kad rytoj rytą  eis atsiprašyti ir viską prisipažins. Įdomu, kaip  pavyks išlaikyti šį savo kaltės išpirkimo egzaminą. O juk likti su draugais stovykloje labai norisi.
   Vėl skausmingai jutau, kaip tuščiai krinta į nebūtį mano bendravimo su mokiniais (paaugliais, kuriems dar viskas taip svarbu, įdomu) minutės. Vis aiškiau pajuntu, kaip labai labai man trūksta bendrojo išsilavinimo žinių, nes čia iš anksto negali pasiruošti auklėjamosioms valandėlėms – jas sukuria atsitiktinai užsimezgusių pokalbių temos  ir tenka labai greitai, kartais tiesiog per akimirksnį viską apgalvoti, nuspręsti, pasirinkti tinkamiausią varijantą. Reikia daugiau šviestis, skaityti. Štai pokalbis išėjo apie tai, kaip traktorius siurbia vandenį į cisterną. Dešimtokai, šį dalyką jau praėję per traktoriaus pamokas (o man jų vidurinėje mokykloje nebuvo), išaiškino, kad tam panaudojamas dūmų išmetimo kaminas. Netikėjau, kol Ričardas nepaaiškino, kad taip gaunasi dėl slėgio sumažėjimo dideliu greičiu judant dujų srovei. Vėliau visi nuėjom prie traktoriaus ir įsitikinom tuo praktiškai. Labai pamokanti situacija: reikia gerai žinoti, kas mokiniams mokoma per kitų dalykų pamokas, ir visa tai panaudoti fizikos pamokose. Reikia išplėtoti tarpdalykinių ryšių sistemą!
   Tai tik keli momentai, patvirtinantys dabar many besiformuojančią pažiūrą, kad aš nebuvau ir nesu geras mokytojas, nors štai jau 11 metų gyvenu su gero mokytojo etikete. Jai atsirasti, matyt, padėjo mano didelis entuziazmas, didelis noras būti geru mokytoju, kuris dabar, jaučiu, sparčiai ėmė blėsti. Kas užpylė vandens? Įgimtas skubotumas, pasidavimas besikeičiančioms nuotaikoms, silpnoka nervų sistema ir bendrai sveikata, asmeninio gyvenimo nesėkmės padarė savo. Jaučiu, kaip sparčiai formuojasi mano kritinis požiūris į mokinius, kolegas, kitus žmones, į patį save. Nesu tikras, ar jis visai sveikas, visai teisingas, bet taikstytis su juo jau nori nenori tenka. Baigėsi tie laikai, kai viskas buvo pakylėta nuo žemės, kai viską gaubė romantikos, gerumo, nuoširdumo skraistė.
    Gaila, kad taip įvyko. Matyt, tai buvo objektyvi būtinybė, matyt, tokie žmogaus vystymosi dėsniai. Reikia juos pažinti ir prie jų prisiderinti, juos panaudoti tolimesniame gyvenime. Svarbu išsaugoti tikėjimą gėriu, tikėjimą, kad ir nuo tavęs vieno priklauso, kokie bus tave supantys žmonės, koks bus pasaulis.
  Ir nesvarbu, kad nebeturiu šeimos, neturiu namų, jau beveik nebeturiu ir darbo (pareiškimas jau paduotas). Svarbu, kad sukaupei nelengvame gyvenimo, žmonių, savęs pažinimo kelyje nemažą turtą ir kad tuos lobius galėsi panaudoti tolimesniame gyvenime, bendravime su žmonėmis. Svarbu tik, kad tie turtai bereikalingai neužsigulėtų. Reikia gyventi, reikia dirbti taip, kad kiekviename žingsnyje panaudotum tai, ką vertingo tau davė gyvenimas. Parako tam dar kuriam laikui pakaks, o apie amžinybę nėra ko nė svajoti. Iš tokių štai laikinumų ir susidaro amžinybė. Amžinybės dalis – taip pat amžinybė.
   Mažai bendrauju, kalbuosi su žmonėmis, todėl skursta mano kalba. Reikia specialiomis priemonėmis ją turtinti, tobulinti.
   Gyventi verta jau vien dėl to, kad įrodytum sau ir kitiems, kad galima, kad moki gyventi netgi tada, kai gyvenimas atrodo nebepakeliamas (невыносимой) , kad gali būti naudingas visuomenei netgi tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. O pirmiausiai reikia įrodyti, kad ir sveikatą galima pajungti savo valiai. „Žmogų galima sunaikinti, bet ne nugalėti“ (E. H.).
  XXXVII laidos išleistuvės įspūdžio nepaliko. Sėdėdamas salėje žiūrėjau į juos, pasipuošusius, gražius, bet nemačiau jų vidinio grožio, nejutau vidinės šilumos. Žvelgiau į kiekvieną ir klausiau: ar aš kam nors iš jūsų dabar reikalingas, būtent dabar, kai nebereikia iš manęs fizikos žinių, kai nebereikia iš manęs pažymių? Penkiasdešimt keturių savo jau buvusių savo mokiniių būryje nesuradau nei vieno. Po pirmo pasisėdėjimo už stalo ir pasišokimo ramiai išėjau iš salės, nes rytojaus dieną dar laukė darbas kolūkyje. Tuo ir baigėsi mūsų penkerių metų bendravimo epopėja. Kaip viskas, pasirodo, gali būti paprasta. O aš vis galvodavau... 
  Nejaugi ir žmonių susvetimėjimas – objektyvi visuomenės vystymosi būtinybė?
   Kaip vadinasi mokslas apie žmogaus vidinio pasaulio (Žmogaus Visatos) vystymąsi? Ar yra toks mokslas iš viso? O kaip reikia žinoti jo dėsnius!
  Šmėsčioja nemažai, rodos, protingų minčių, bet galvoje - migla. Taip norėtųsi, kad ji vieną kartą nukristų ir pamatytum pasaulį aiškų, kaip po lietaus vasaros pavakary. Žinau, kad tam reikalinga atitinkama fizinė būsena. Reikia jos siekti.

Foto: Gunaras Kakaras, Marija Kakarienė

Foto: Gunaras Kakaras, Marija Kakarienė

Comment on this post

Pamela Bucks 01/09/2020 23:59

Aš sugebėjau su savo vyru pasitelkti rašybos gydytoją dr. Ajayi, kai sužinojau, kad jį žavi kita moteris, aš buvau labai laiminga, kad susisiekiau su rašybos atstovu, nes jis yra priežastis, dėl kurios galėjau laimėti savo vyrą. ir dabar gyvename ramybėje. Kreipkitės į dr. Ajayi už visą jūsų rašybos darbą, jis padėjo man susigrąžinti savo vyrą. Manau, kad jis padės jums tai, kas jus vargina. Paštas: drajayi1990@gmail.com arba „whatsapp“: +2347084887094.

About this blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"