15 Dec

„Снег кружится, кружится, летает..."

Published by Adomas Alksnis - Categories: #снег, #кружится, #sneg, #kruzhitsa, #obeliai meile mano

1982.12.18., šeštadienis

Giliame juodame dangaus fone gatvės žibintų nušviestas lengvai besisupdamas krinta sniegas, toks dar minkštas, permatomas, o pasiekęs praeivių kepures ir apykakles, bematant virsta žvilgančiais lašeliais. Taip viskas trapu, permaininga, laikina. Ir tuo viskas atrodo gražiau, kuo geriau tai supranti.

Skeryčiojasi ir šūkauja girti buvę mūsų mokiniai. Dabartiniai gi mokiniai, gražūs, švelnūs, švarūs žiūri į juos su nuostaba ir baime. Kiti anų bendraamžiai - studentai ir šiaip protingi, pusiausviri žmonės, žvelgia į juos truputį su pašaipa, truputį su gailesčiu. Prieina mano auklėtiniai Arvydas ir Vilius. Be jokio kvapelio, tačiau linksmi, laimingi, šventiškai nusiteikę. Gal ir perėjo dalelė manęs į juos nejučia…

Dabartiniai mano aštuntokai nedrąsiai stoviniuoja šokių salėje, kažko ieško, žvalgosi, ilgisi. Akys geros, bet jau nebe vaikiškai naivios. Pirmieji šokiai, pati jaunystės pradžia. Kaip daug galima ir reikia padaryti, kad ji būtų graži, teisinga, harmoninga.

..............................................................................................................................................

Pasikeitėm visi.

Tegu plaukia nuplaukia viskas, kas buvo netikra. Kas buvo tikra ir nuoširdu - liks amžinai, nors niekada ir niekam to nepasakysime. Tai bus tik mūsų prisiminimai, kurių nematomos gijos jungs mus per amžius.

O dabar bijau nutiesti tuos nematomus tiltus į mokinius. Bijau netikrumo. Iš kažkur atsiranda įtarumas, nepasitikėjimas. Klausausi įdėmiai tavo, Rimai, balso, ir nebegaliu surasti tų jaudinančių gaidų, kurias jausdavau Sauliaus balse, nebegaliu surasti to nuoširdumo, atsidavimo, pasitikėjimo. Gal tai todėl, kad jūs jau žinote per daug, ir, deja, per daug ne taip, per daug nebepažindami manęs, nes amžiaus barjeras vis platėja, ir sunkiau jums mane besuprasti. Sunkiau darosi gal ir man jus suprasti, nors, atrodo, turint jau tokią patirtį, turėtų būti labai lengva.

Trapios jūs dar būtybės, kaip tos snaigės. Elgtis su jumis reikia švelniai ir atsargiai, bet taip, kad tai nevirstų lepinimu, kaip kad iš savo tėvelių daugelis esat įpratę tikėtis.

Kaip įdomu ir gera matyti tą įvairaus amžiaus jaunuolyną, nuo liaunų ūglių iki lieknų, jaunų, tvirtėjančių medelių. Visą vienoj vietoj. Gyvą, natūralų, augantį ir besikeičiantį.

Kaip gera ir įdomu stebėti gyvenimą iš šalies ir jausti, kad suklydimai jau tolsta į praeitį, o negandos vis mažiau bebaugina, nes, viena, daraisi vis tvirtesnis, o antra – išmoksti jų išvengti. Gera pajusti, kad tai, ką pats per klaidas supratai, galėsi nuoširdžiai pasakyti tiems, kuriems jų keliuose dar daug daug sunkumų ir kančių teks įveikti ir nugalėti.

Su auklėtiniais reikia statyti gražų vaidinimą, kad būtų galima nuoširdžiai, žmogiškai pabendrauti. Juk jums taip reikia gerumo, atvirumo, šilumos, ir taip nemokate, taip nedrįstate viso to paprašyti.

Reikia to paprasto, nuoširdaus, šilto žodžio visiems ir kiekvienam atskirai.