" />
Overblog
Edit post Follow this blog Administration + Create my blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"

12 Jun

„Su saule ant bėgių tuščių...“

Published by Adomas Alksnis  - Categories:  #Obeliai, #32 - oji laida, #Isleistuves, #Su saule, #Ant begiu tusciu, #Paulius Sirvys

„Su saule ant bėgių tuščių...“
„Su saule ant bėgių tuščių...“

1980.06.23., pirmadienis

  

  Jau beveik savaitė praėjo nuo išleistuvių vakaro, o vis dar logiškai negaliu suvokti, negaliu išreikšti žodžiais, ką aš tą vakarą pajutau, ką supratau. Atrodo, kažką labai svarbaus.

   Šeštą kartą sporto salės kampuose išsirikiavo kvepiantys berželiai. Šeštą kartą sėdėjau valgyklos salėj ir žvelgiau į salės vidury pražydusį jaunimo žiedą, mūsų augintą, puoselėtą ir štai – pražydusį! Žvelgiau į jų veidus, o mačiau anuos, ankstesniuosius, kuriuos labiau mylėjau, kurių labiau gailėjau, kuriems daugiau savo širdies buvau atidavęs. O jūs žiūrėjot taip nuoširdžiai, laukėt mano šypsenos, padrąsinančio žvilgsnio, laukėt mano žodžio. Liūdesys suspaudė širdį – perdaug oficialus, o dažnai ir piktas būdavau su jumis per pamokas, nesugebėjau pažvelgti į tų priekiniuose suoluose susigūžusių berniūkščių sielas ( kurie dabar štai atsigavę, pralinksmėję), nekalbėjau su jumis apie gyvenimą. O dabar mačiau jūsų akyse vien neužsitarnautą meilę ir tikėjimą, ir tai daugiausia gal dėl to, kad Obeliams aš – geras mokytojas. Kaip džiugu buvo, kai mano atsistojimą kalbėti pasitikot karštais plojimais. Jaučiu, kad tai buvo ne vien dėl to, kad Mindaugas savo pasisakyme apibūdino mane kaip „aukščiau pakilusį“. Gera buvo, kad jūs taip atidžiai pasisukę į mane klausėtės mano kiek paskubomis tariamų žodžių.

   Ne, ne visai teisingai aš čia parašiau – brangi man ir jūsų, 32 - oji laida, nes joje buvai tu, mano Mindaugai. Pamiršdami valgį ir poilsį, pamiršdami sekmadienius, šalia susėdę gliaudėm „Fotono“ uždavinius. Man gera būdavo jausti tavo tikėjimą tais reiškiniais, su kuriais susidurdavome uždaviniuose, gera buvo matyti tavo gyvenime įgytas praktines žinias apie techniką, apie fizinius dydžius. Gera būdavo, kad tau taip pat patiko fizika, o dabar matau, kad ne tik patiko, bet ir pavergė tave. Fotografavomės abu, įteikei puokštę rožių. Neįdūrė man jų spygliai, nors jų kotai nebuvo įvynioti į popierių... „Įdomus mokslas ta fizika“, - pasakei. - „Juk viskas, kas vyksta Gamtoje – tai fizika“. Taip, Mindaugai, taip. Tuo ji ir didinga, tuo ji ir žavi ta mūsų fizika. Ta rūstaus, nelengvai suvokiamo, didingo grožio karalienė.

   Dėkingas be galo ir Jums, Mindaugo tėveliai. Jausdamas Jūsų nuoširdumą, būdavau ir aš su Jumis nuoširdus, nuoširdžiai žavėdavausi ta Jūsų didele, darbščia ir darnia šeima. Žavėdavaus matydamas, kaip kiekvienam vaikui atsiranda darbų, kaip jie visi tarškindami kibirais smagiai nudunda ilgais mokyklos koridoriais. Pažinot mane gerai, nes mes ilgiausiai užsibūdavom mokykloje: jūs – valydami ją, aš – darbuodamasis fizikos kabinete. Gailėdavotės manęs, stengdavotės atsiųsti vaikus man į talką. Aš labai dėkingas Jums už tai. Supratom vieni kitus, nuoširdžiai tikėjom gėriu, esančiu mumyse. Pasidariau kaip ir Jūsų šeimos nariu, Jūsų šeimos mokytoju. Sekmadieniais bėgdavau pas Jus mokyklos rakto, bėgdavau skolintis priemonių bandymams, o Jūs visada mane nuoširdžiai pasitikdavot.

   „Kaip gera, kad ir vėl visi kartu“, - pasakėt, miela Pupeliene. Nebeatsisukau, nepažvelgiau su padėka Jums į akis, jaučiau išdavystės kaltę, bet man buvo neapsakomai gera nuo šitų Jūsų žodžių.

   Būtent jie išskaidė visas mano abejones, ir visa savo esybe pajutau, kad mano vieta čia. Toliau mokyti ir auklėti Obelių ir gražiųjų jų apylinkių vaikus, kurie manimi tiki, kurie mane myli. Kur aš galėčiau dar būti laimingesnis, jei ne čia, šioj jau sava tapusia žemėj, savo antrojoj tėviškėj?

   Asmeninei laimei aš nesutvertas. Mano gyvenimo laimė bus kitokia, negu daugelio kitų žmonių. Mokytojo laimė.

   Nebesulaukiau jūsų, abiturientai, gyvenimo aušros. Nebekankino nemiga, nebedraskė širdies „Pašauki mane, vai pašauki, kad net nuaidėtų skliautai“, kurią ir jūs, tikriausiai, dainavote, eidami ankstyvo ryto migla apsigaubusiomis Obelių gatvėmis. Nebeįmetė niekas pro atvirą orlaidę nuo ryto rasos sušlapusių pievų gėlių. Nebesijaučiau jau aš jūsų draugu, jūsų „beveik vienmečiu“. Supratau, kad jūs – mano mokiniai, mūsų vaikai, o aš - jau vyresnioji karta, kurios pareiga mokyti, auklėti jus, kurti jūsų ateitį, jūsų gyvenimo laimę.

 

„Paliekame

Rytmečio vygę

Su saule

Ant bėgių

Tuščių.


Ir lekiam

Gyvenimo žygin,

Pilni

Nuostabiausių

Vilčių.

…………….

Išsiskiriant

Širdį nudiegia:

Trumpam

Susitinkam

Jauni.

 

O vakaro saulė -

Ant bėgių.

Kaip tikslas,

Kuriuo

Gyveni“.

……….

(Paulius Širvys)


 


 

„Su saule ant bėgių tuščių...“
Comment on this post

About this blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"