Kosmonautikos vakaras

1975 m. balandžio 14 d.

pirmadienis

Kosmonautikos vakaras
   

Šiandien taip sunku, kaip seniai jau bebuvo, ir nebegalvojau, kad dar bus. Maniau – prasidėjo dvasinės ramybės periodas. Deja. Tavo ne tokia lemtis. Tebūnie ir taip. Išlaikysiu. Tik kad sveikata nepavestų. 
   Gal tai nuo nuovargio - įtemptai ruošiausi Kosmonautikos vakarui: darbas su būreliu, su klase, su mūsų estradiniu ansambliu, kuriam padėjau susikurti.
   Vakaras jau praėjo. Lydėjo jį daugybė nesėkmių, bet nesigailiu apsiėmęs jį organizuoti: tai buvo pirmasis didelis darbas su klase, be to, jau seniai svajojau pravesti mokykloj gražų fizikos vakarą. Daug sumanymų liko neįgyvendinta. Turėjau tik tris valandas (vakaras vyko penktadienį), nuotaika buvo graži, šventiška, ir galėjo būti puikus vakaras, jei būtų buvę daugiau laiko, jei būtų buvę mano iš anksto viskas geriau suorganizuota. Montažas, neskaitant technikos nesklandumų, praėjo neblogai. Varžyboms liko visai mažai laiko. Estradinis? Tai buvo mūsų pirmasis pasirodymas. Technika šiek tiek pavedė. Mačiau – nusivylėt... Nereikia. Juk tai – pradžia. Nepamiršiu, kaip jūs norėjot paimti į rankas į mokyklą su koncertu atvažiavusių kareivių gitaras, kaip jiems ruošiantis išvažiuoti, tu, Robertai, atsisėdai prie mušamųjų.
-    Ko taip pavėluotai? – paklausiau.
-    Mokytojau... jie čiumpa, griebia viską...

   Ir mačiau jūsų akyse tą didelį troškimą. Jis mane užvaldė. Ir štai dabar jūs grojate, o jie prašo, kad leistumėt ir jiems.
   Tik va, rimtas konfliktas iškilo. Jūs, Valdai ir Vaidai, nuoširdžiai ginatės, atkakliai ginatės ir verčiate mane suabejoti: gal apsirikau.  Bet juk negaliu aš šito leisti įsigalėti mūsų (kol kas dar mūsų) kolektyve. Per daug aiškiai matau, prie ko čia veda girtavimas, kaip savo čiuptuvais jis skverbiasi ir į jaunimo tarpą. Kapoti juos, kapoti, nors ir šimtą kartų jie atgytų. Negaliu būti abejingas, matydamas, kaip jums dar bloga darosi nuo tų pirmųjų taurelių, tačiau kaip griet jūs užsigrūdinat ir priprantant prie šito. Juk šitokia buvo ir tavo, Algi, pradžia. Tie nekalti išgėrinėjimai prieš šokius, vis dažnesni, vis gausesni. Nenuėjai šunkeliais, nes turėjai valios ir sveikos nuovokos. (Įdomu, koks tu dabar?) Bet ar visiems tai pavyksta?
   Kažin, kaip tu, Robertai, reaguosi, sužinojęs šią istoriją. Tu vis savo draugus šiek tiek daugiau supranti ir jauti, nors ir nesistengi šito jiems parodyti. Man tai nepavykdavo. Ar suprastum mane, jei pasakyčiau viską, ką galvoju? Juk tu mane dažnai supranti. Ačiū tau už tai. Ačiū už paprastumą ir nuoširdumą, kuriuos aš taip žmonėse vertinu.

 

Знаете, каким он парнем был!.. (Песня о Гагарине)

https://www.youtube.com/watch?v=GYWcVjIpbfI