Pavargau

1977 m. balandžio 22 d., Obeliai

 

Pasenau, matyt, kad savo jaunystės dienoraštį pamiršau. Niekur negaliu tvirtesnės moralinės atramos surasti, kaip tik su tavim, mano pamirštas ir ištikimas Dienorašti!
 

Sunkus, slogus, pačiam neįtikėtinas jausmas apėmė mane paskutinėmis dienomis. Darbas – mano vienintelė paguoda ir gyvenimo tikslas – ėmė rodytis nuobodus, vaikai – neįdomūs ir bjaurūs, nepakeliamas triukšmas, apgailėtina mokytojo padėtis visuomenėje… 
 

Stebiuosi, kur dingo tas nerimas, tas užsidegimas, su kuriuo laukdavau nesulakdavau rytojaus, kada galėsiu vėl stoti prieš klasę, kur dingo tas atkaklumas iki vėlumos prabūti fizikos kabinete, grįžti namo išvargusiam, alkanam, bet laimingam. Kur dingo tas susidomėjimas mokiniais, jų išgyvenimais, jausmais, mintimis?

Jaučiu, kaip vis labiau ir labiau apsinešu bjauriu abejingumo purvu ir klimpstu į kažkokį liūną, iš kurio vargu ar bebus galima pakilti. Neduok Dieve, jei apsiprasiu su viskuo, jei išduosiu savo jaunystės svajones, idealus. Maniau, nepasiduosiu aplinkai, ir kad tai visai nebus sunku. O dabar matau – sunku, oi kaip sunku išlikti pačiu savimi! Bet ką daryti?
 

Reikia, žūt būt reikia daug ką pakeisti savo kasdienybėje, kitaip – galas. Bėgti kitur? Niekinga, ir be to, kas bėglių laukia. Kovoti? Maža jėgų... O jei nors kiek, nors kiek kovoti? Kovoti už savo darbą, už savo idėjas. Už savo asmeninę laimę. Sako, kai Dievas nori nubausti žmogų, pirmiausia atima jam protą. Man gi atrodo, kad pakanka iš žmogaus atimti ryžtingumą, tvirtumą, atkaklumą, ir jis taps niekuo. Nepasiduoti! Sukąsti dantis! Juk galiu vaikus mylėti, ir jie mane taip pat. Tad ko gi mokytojui daugiau bereikia? Visa kita galima ir reikia iškovoti. 
 

Ne, nebėgsiu niekur. Kovosiu, kaip sugebėsiu. Gyvenimas per daug trumpas, kad už jį nepakovoti. Sveikata? Taip, be abejo, ir už ją reikia kovoti.
 

Daug, daug ką reikia keisti darbe, santykiuose su žmonėmis, kolegomis. Gal ir ne kiek keisti, o prisiminti praeitį. Apsinešiau, oi kaip apsinešiau per šiuos tris metus! Daug ką reikia keisti... O, ne – vėl sugrįžti į praeitį  asmeniniame gyvenime. Nėra nieko negalima! Gali rezultatas  būti blogesnis ar geresnis, bet jis bus, jei jo sieksiu. 
 

Mėlynaki, atleisk, nebegalėsiu aš Tau būti toks, koks buvau. Bet aš Tave myliu. Myliu už tai, kad dabar pažįstu tave visą, visą... Jaučiu tavo liūdesį, jaučiu pagaliau ir tavo fizinę būseną. Juk mes daug kuo panašūs. Mūsų draugystė mano rankose, ir aš privalau padaryti, kad ji paliktų tavyje  nors kruopelytę gėrio, tikėjimo žmonėmis.
 

Pavargau? Taip. Ir nuo pamokų, ir nuo vienatvės gal. Lionka sako, kad senstu. Pats jaučiu. Per mažai judu, per mažai džiaugiuosi, perdaug dirbu. Ne taip reikia dirbti, ne taip.
 

Mesti drovumą, mesti bailumą į šalį. Juk tavo reikalas – tiesus ir teisingas, tad ko gi jaustis taip sukaustytam. Platesnių mostų, drąsesnių minčių! 
 

O,kaip daug čia galėtų padėti sportas!!! 
 

Sportas!!!