08 Apr

Dangaus muzika (Ačiū, Loreta!)

Published by Adomas Alksnis - Categories: #Dangaus muzika, #Ačiū, Loreta

2024.04.08., pirmadienis, Tauragnai

Dangaus muzika
(Ačiū, Loreta)

„Ar čia tų senų laikų mintys? Atrodo skaitant, kad dabar? Neįtikėtina“

Kai po intensyvaus naktinio darbo jau gerokai į vidurdienį numigęs praplėšiau akis nekantraudamas patikrinti, kiek skaitytojų pasiekė mano naujasis šiąnakt įkeltas įrašas, pamačiau, kaip visada patį pirmąjį, Tavo, Loreta, apsilankymą ir komentarą su „Neįtikėtina...“

Užliejo visą nakties nuovargį nuplaunanti begalinio dėkingumo banga: man, Loreta, tai buvo dar labiau neįtikėtina.

Neįtikėtina, kad kažkas iš skaitytojų suprato, pajautė viską, ir netgi dar daugiau, ką aš rašiau tada, jaunas, tačiau jau spėjęs nuo darbų kiek pavargti Obelių fizikos mokytojas, sėdėdamas pailgam mediniam name Vytauto g. Erdviam kambary, kur pro visus tris plačius langus matėsi tyvuliuojantis Obelių ežeras. Gražiam, vasarą kruopščiai savo paties atremontuotam šviesiam kambary žalsvomis sienomis ir naujutelaičiais žvilgančiais iš Daugpilio parsivežtais baldais.

Negi ten buvau aš, tas pats senis su vešlia žila ševeliūra, kuris šiąnakt, neapsikentęs kamuojančio aštraus „sėdimojo nervo“ dilgčiojimo per visą kairę koją, nepadėjus nei „Diclac“, nei valerijonui, nei „Ibuprom“, vidury nakties ryžtingai kėlėsi iš lovos, nutaręs daugiau joj nebesikankinti?

Kėlėsi, veidą atgaivino šaltu vandeniu, virė grikių košę sau ir savo draugei Muchtarei, 3 - čią valandą nakties „pusryčiavo“ ir sėdo prie trim kompiuteriais ir mobiliaisais telefonais apkrauto savo rašomojo stalo, nusprendęs truputį anksčiau, nei buvo planavęs, į savo svetainę įkelti eilinį savo Obelių epochos dienoraščio įrašą.

Tekstas jau buvo atspausdintas kiek anksčiau, beliko iš savo archyvų ir iš Interneto sukomplektuoti asociatyvinių nuotraukų rinkinuką. (Stebuklas – po stalu patogiai ištiesta koja nustojo skaudėti!). Telefone kažkodėl vis išsijunginėjo prancūziško „Overblog“ programėlė, naudojama įrašų į svetainę įkėlimui, teko nuolat „seivinti“ ir kitaip gudrauti, kol pagaliau pavyko įkelti bei dar truputį pataisyti tekstą ir nemažą nuotraukų pluoštą.

Pagaliau, paspaudus „Publish“, metu visus buvusius ir esamus savo jausmus išgyvenimus, siekius į bekraštį Interneto vandenyną, netvirtai tikėdamas, kad gal kažkam prie kojų atsitiktinai išplauks tas stiklainis su mano sielos laiškais.

Neįtikėtina. Neįtikėtina, kad kažkas pajautė Marselio Prusto romano kažkada įkvėptą mano sumanymą susigrąžinti tą praėjusį, bet ne prarastą laiką. Netgi ne susigrąžinti, o tebegyventi jame. Begaliniame, nenutrūkstančiame, nesibaigiančiame savo ir mūsų laike.

Prieš akis visada besišypsantis, visada rūpestingas visada gera linkintis prie spausdinimo mašinėlės vis sėdinčios Tavo, Loreta, Mamos veidas. Truputį toliau, kitoje gatvės pusėje – visada ramus, santūrus, mąslus Tavo tėvelio veidas. Prisipažinsiu – Tavo tėtis tada man buvo nepasiekiamas, nepralenkiamas mokytojo, auklėtojo autoritetas.

O ką iš tikrųjų galvodavo, ką jausdavo ko tikėdavosi ta taip į savo tėtį panaši šviesiaplaukė mergaičiukė? Prisipažinsiu – nelabai daug tada težinojau. Dabar žinau daugiau. Ačiū Tau, ačiū, ištikimoji mano skaitytoja!

Prieš savaitę vaikštinėjau bundančio pavasario apgaubta Molėtų Siesarties upelio pakrante. Nuostabaus naujojo tilto per upelį aikštelėj ant suoliuko snūduriavau prieš saulutę. Pro šalį vis ėjo ir ėjo nuo mokyklos kalno nusileidę grįžtantys vaikai. Du berniukai labai mandagiai pasisveikino, pagyriau juos.

Atsikėlęs krantinėj pastebėjau pastatytą didelę arfą su žvilgančiais metaliniais vamzdžiais vietoj stygų. Paliečiau juos prikabintu guminiu plaktuku – koks dangiškai tyras, lietuviškai liūdnas jų skambėjimas nuviilnijo kartu su Siesarties bangelėmis...

Kaip gailėjaus, kad per savo gyvenimą taip ir neišmokau nei skambinti fortepionu, nei akordeonu pagroti, nors ir labai norėjau.

Galėčiau dabar, Loreta, atsidėkodamas Tau paskambinti Dangaus muziką.