22 Sep

Vaiskiai mėlyno žvilgsnio vardan

Published by Adomas Alksnis - Categories: #Vaiskiai mėlyno žvilgsnio vardan

1976.09.17.

Na ką, tamsta mokytojau – štai ir sulaukei su vidiniu jauduliu taip lauktos kasdienybės.

Pradžioj tikrai buvo šventė, ir man, ir vaikams. Dabar ir aš būnu šiek tiek pavargęs, ir jūs. Bet vistik nuo manęs daugiau viskas priklauso. Kai užtenka jėgų suvaidinti save energingą, besižavintį dėstoma tema – visai kitokia nuotaika būna ir klasėje. Reikia stengtis taip visada. Būsi abejingas, apsnūdęs – iš vaikų nieko gero nelauk.

Gera buvo ir vienuoliktoj ‘' b”. Buvo taip, kaip norėjau. Dabar gi jaučiu, kad vėl viskas slysta į pernykštes vėžes. Bet šito leisti negalima.
Vien jau dėl to, kad šįmet sėdėsi čia Tu. Toks, kokį aš Tave pažinau šią vasarą. Toks, koks Tu mane myli, žaviesi manimi. Ir neturiu teisės Tave nors kuo apvilti. Tavo tyrų jausmų vardan, tavo geros ir taurios sielos vardan. Gero, vaiskiai mėlyno žvilgsnio vardan.

Vardan to, ką mes pergyvenome. Juk jie – tai irgi Tu. Visai panašūs. Ir jų negerbti, jų nemylėti – tai negerbti ir nemylėti Tavęs. Bus, vaikine, bus taip, kad mums būtų lengva ir gera.

Darbo daug, 36 savaitinės pamokos. Norisi ir su savo klase daugiau padirbėti. Taip jie išaugo visi, surimtėjo, kartais net nebeatrodo, kad čia mano klasė. Juk paėmiau jus tokius vos apsiplunksnavusius. Ir štai dabar jiems reikia daug kur padėti, daug ką patarti. Juk tokie jų metai, tokios mintys, tokie jausmai...