"Pavėlavęs jaunimas" (Šampano skonis ant lūpų)

1976.01.05., pirmadienis

Ir vėl metų numerio gale rašysime kitą skaičių.  Netrukus – sekantį, dar sekantį...  Greit jie ims keistis, tarsi elektroniniam tablo.
 

Žiemos atostogos... Tarsi būčiau dar moksleivis ar studentas. Darbo žmogui jau nebepritiktų atostogauti, tik savy turiu šiokį tokį pasiteisinimą: po dviejų vakarinės sesijų, o prieš akis – dar du tokie pat beprotiškai įtempti dešimtadieniai, - gal ir ne nuodėmė pailsėti ir sukaupti jėgas.
 

Naujuosius sutikau pas V. Kaip gera, gera buvo pirmosiomis Naujųjų metų sekundėmis jausti Tavo saldžias lūpas (tik dar ir dabar gerai nežinau, ar kaltas šampanas, likęs ant mūsų lūpų, ar kai kas daugiau...). Po to labai smagiai, nepaprastai smagiai šokome kultūros namuose. Nuo Rimanto vestuvių dar nebuvau taip šokęs. Susitarėm šokti ir su kitais bei kitomis. Ir kaip gera būdavo, kai po keletos šokių atsidurdavom vėl vienas kito glėby. Jaučiu, kad kuo toliau Tu man daraisi vis mielesnė ir artimesnė. Tik vienas „bet“, tik vienas – žiaurus ir neduodantis ramybės.
 

Sausio 2 – osios vakare jau buvau Likėnuose ( 1 – mosios vakarą praleidau pas savo kaimynus Baranovus). Tėvų namuose daug miegojau, daug valgiau ir daug skaičiau.

Perskaičiau Kenzeburo Ojės „Pavėlavęs jaunimas“. Nuomonė apie šiuolaikinę japonų literatūrą pasitvirtino: gilus, nuoširdus, jaudinantis kūrinys. Nesuklysčiau jį pavadindamas Išpažintimi. Galbūt, pirmą kartą literatūroje galėjau taip atvirai pažvelgti į jauno žmogaus, savo vienmečio vidų, ir į vidų daugelio kitų žmonių. Ir kas keisčiausia, kad net ir žmonės, gyvenantys už tūkstančių kilometrų nuo mūsų,  gyvenantys visiškai kitokiose sąlygose, kitokioje santvarkoje, pasirodo, jaučia tą patį, trokšta to paties, kaip ir mes, kaip ir aš. Didžiausias Ačiū šiai knygai, jos autoriui už atvirumą ir nuoširdumą. 
 

Užverčiau paskutinį jos puslapį, ir vėl kilo noras būti geresniu, nuoširdesniu, šiltesniu santykiuose ir  su žmonėmis, ir su mokiniais. Kodėl aš verčiu Tave, R., nejaukiai jaustis? Dora yra ne tai, ką žmogus stengiasi parodyti, nuslėpdamas tai, kas, jo manymu, yra nedora. Dora yra tai, kai žmogus trokšta suteikti gėrį kitiems ir sau, kai jis stengiasi būti geresnis, nugalėti savo ydas.

Nereikia gėdytis savo silpnybių, jas kuo kruopščiausiai (?) slapstyti:  giliai nukištos, jos greičiau pasimiršta. Reikia su jomis nuolat, atvirai kovoti ir nebijoti, kad į šią kovą gali įsijungti ir kitas kuo nors tau artimas žmogus.
 

Knygoje nėra nei vieno teigiamo herojaus: visi  jie su daugybe trūkumų,  pradedant pseudo Džeriu Luisu, ir baigiant pačiu pasakotoju. Bet užtat kokie jie dėl to artimi, kokie suprantami jų jausmai, mintys, jų ydos.  Štai kur menas!
 

Kokia laimė yra jausti, suprasti kitą žmogų, ne pagražintą, rafinuotą, ne tokį, koks jis tau norėtų pasirodyti, o tokį, koks jis yra. Žinau, kad ir Tu panašų jausmą patiri, stengdamasis suprasti mane. O tai mūsų santykiuose ir yra gražiausia - suprasti žmogų, fiziškai jausti jo jausmus, galvoti  jo mintimis. Vargu, ar būčiau Tave, R.,  taip mylėjęs, jei Tavy būčiau įžvelgęs tik tvarkingą, gerai išauklėtą mokinį arba vien cinišką paauglį ir jaunuolį, jei būčiau tikėjęs Tavo principu: „O kas gi daugiau, jei ne pinigai?“ Aš puikiai suprantu, kad viso šito Tavy yra, ir daugeliu atveju suprantu, kodėl taip yra. 
 

Mačiau Tave ir švelnų, ir grubų, nuoširdų ir cinišką, atvirą ir užsidėjusį kaukę. Mačiau ir tikėjau, kad ir Tau, kaip ir kievienam žmogui, įgimtas gėrio, švelnumo troškimas, ir kildavo noras žadinti juos Tavyje.
 

Turime pasidaryti atviresni ir nuoširdesni. Mums nėra ko slėpti nuo savęs pačių ir nuo kitų (beje, kiti gali ir ne taip mus suprasti, todėl reikia būti apdairesniems).
 

 Kas iš to? O, daug kas. Pirmiausia, išmoksime geriau pažinti žmogų. Sužinosim, kad ir kitas žmogus jaučia, mąsto labai panašiai, kaip ir tu pats, kad ir kitam žmogui yra nemalonu tai, kas nemalonu tau. Pajusim, kad su žmogum galima bendrauti  artimiau, nuoširdžiau, kad toks bendravimas puošia gyvenimą.
 

Nėra ko slėpti, kad dvasiškai  suartėti mums,  tiek man, tiek Tau, padėjo ir  išorinė, fizinė simpatija. Tai irgi žmogiška. Nežmogiškumas prasideda kažkur toliau, kai žmogus leidžia visą save pajungti vien savo, egoistiniam norui, troškimui, kai žmogus leidžia sau nužmogėti, kai jo nebedomina jo paties ir kito žmogaus ateitis ir laimė. Valia – štai kas daro žmogų žmogumi. Nebėra jos, nebėra ir žmogaus.
 

Kodėl mes galime kalbėtis tik žvilgsniais? Kodėl negalime pasikalbėti taip, paprastai, nuoširdžiai? Nebebus taip patrauklu? Kažin. Gal kaip tik dar daugiau suprasime vienas kitą ir būsime dar laimingesni. Kam tas bereikalingas dramatizmas?
 

Šiais metais mes dar nesimatėme. Ir pirmasis šių Metų žodis tebūna pats nuoširdžiausias. Ir visi kiti šių metų (paskutinių mūsų metų) žvilgsniai ir žodžiai tegu būna artimi ir nuoširdūs.  Nebūtinai švelnūs, kai kada ir pikti, bet svarbiausia – atviri ir nuoširdūs.