Kitapus kalvos

1985.02.02., pirmasis vasario šeštadienis, „Žalioji“
 

Taigi, pro kultūros namus, per gilų sniegą ir griovyje telkšantį vandenį  „persiverčiau“ per kalvą, kuri jau man pasidarė sava, nes nuo jos daug erdvės atsiveria, ją perkopęs, galiu įkvėpti tyro laukų oro,  - grįžau iš susitikimo su buvusiais mūsų mokyklos abiturientais.
 

 Prieš tai tvarkiausi savo kambarėlį, nes tikėjausi svečių,  ir klausiausi Povilaičio atliekamų dainų, kurios man tokios mielos,  nes jas dainauodavo pirmaisiais mano mokytojavimo metais pirmieji mano mokiniai. Gera prisiminti tais laikais buvusį savo širdies virpėjimą ir nerimą, savo pirmųjų mokinių dvasinės būsenos pajautimą, šiltus jų žvilgsnius, savo skubėjimą, veržimąsi prie jų ir gyvenimą jiems.
 

O šiandien – apsimestiniai ar iš tikrųjų abejingi žvilgsniai, solidūs galvos linktelėjimai. Atrodo, kad viskas, kas žmoguje yra tikrai žmogiško, specialiai slepiama kuo giliausiai. Gal tokia mada, gal toks gyvenimo vystymosi dėsnis. Ir kai perdegė automatiniai saugikliai, nebuvo noro kaip tada lakstyti su laidais ir atsuktuvais, kai į tave būdavo nukreiptos visų laukiančios akys, kai tau plodavo, kai suteikdavaii visiems malonumą.
Užsimečiau paltą ir išėjau.

Savotiškai džiaugiaus, kad jau neskauda, kaip anksčiau, kad pakilau aukščiau virš visko ir į viską galiu žvelgti blaiviai, kritiškai, apibendrintai. Prie nieko neprisirišęs dvasiniais saitais, ir prie tavęs niekas neprisirišęs. Laisvė, leidžianti į viską žvelgti stebėtojo akimis. Žvelgti ir matyti, kad ne tik tau stinga bendravimo nuoširdumo, kad jo stinga daugeliui, gal net visiems.
 

Dar džiugu, kad šiltai pas save įkurdinau turistus iš KPI, kad kartu atšventėm įkurtuves, paprastai, turistiškai pabendravom, pasišnekėjom. Pajutau amžiaus ..... (?) mus skiriančią, ir jie ją pajuto, todėl buvom visi savo vietoj, savo vaidmenyse.
 

A. Vienuolio „Prieblandoje“, kurią šiandien suvaidino vienuoliktokai, mane sujaudino, nes pajutau, kad jaunimas nuoširdžiai atiduoda duoklę praeičiai jau, ko gero, paskutinį kartą, kad viską traktuoja savaip, jaunatviškai, lengvabūdiškai, tarsi džiaugdamiesi, kad jiems toje prieblandoje neteko ir niekada nebeteks gyventi. Džiugino Mangirdo pasididžiavimas atliktu darbu, teisingi jam skiriami abiturientų žodžiai.
 

Pavaduotojai  R. Vainienei  išsakiau savo slaptus planus dėl savo pedagoginės karjeros Obeliuose užbaigimo. Vis mažiau lieka, ką būtų gaila palikti. Kam stengtis bendrauti su žmonėmis, jei nebėra to bendravimo nuoširdumo.

Geriau, lengviau į viską žvelgti iš šalies (buityje), ir kartu stengtis prasiskverbti į žmogiškosios būties gelmes, pažinti gyvenimo dėsnius, nebeaptrauktus romantikos šydu, tokius, kokie jie ir yra. Savo vidiniam pasauliui formuoti  reikia puoselėti kitokią bendravimo formą, tokį bendravimą, kokio trokšta tavo prigimtis. 
 

Kaip greit viskas keičiasi. Ir pats įdomiausias, pats sunkiausias dalykas  sugebėti keistis kartu ir pačiam, sugebėti prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, naujai pasireiškiančių ar paties naujai atrastų dėsnių. Tik gaila, kad lieka vis mažesnis laiko tarpsnis suvokti jų vystymosi raidai.
 

O dabar vėl įniksiu į A. Zurbos „Skersvėjo“ mintis ir vaizdus. Įdomiausia, kad rašytojo mintyse randi beveik tiksliai atspindėtas savo mintis, tikrovės suvokimą. Miela kartu su Vidu Gailiumi vėl pergyventi  pirmuosius mokytojavimo metus mažame provincijos miestely.
 

Vasario 7 d., ketvirtadienis
 

 Net pačiam nesitiki, kad štai atsirado laisvo laiko, ir net ne vėlų vakarą galiu atsisėsti prie savo dienoraščio.  Mano gimtoji mėnulio jaunatis vėl įkvėpė optimizmo, jėgų, didelių, naudingų darbų troškimo. Mielos, brangios tos minutės, kai viskas aplink rodos alsuoja gerumu ir meile, kai ir pačiam norisi dalinti gerumą ir meilę kitiems. O kaip greit tatai pajunta tave supantys žmonės, su kokiu dėkingumu, pasigėrėjimu jie žvelgia į tave. Tebūnie tokių minučių kuo daugiau!
 

Vakar buvo susitikimas su su kandidatu į LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatus nuo Obelių apylinkės, mūsų rajono Pirmuoju sekretoriumi V. Asačiovu. Po valdininkiška kauke galima buvo įžvelgti tikrą, partinį nuoširdumą, rūpinimąsi žmonėmis. Pasibaigus susitikimui, koncertavo Obelių saviveiklininkai (ta pati programa, kurią rodėme Obelių kultūros dienose Rokiškyje). Aš joje nedalyvavau, todėl labai įdomu buvo pažvelgti į viską iš šalies. Irena, Zenonas tikri šaunuoliai! Irena nustebino savo soliniu numeriu su gitara („Daina Lietuvai“). Kad jūs dar ilgai ilgai pas mus pasiliktumėte!