" />
Overblog
Edit post Follow this blog Administration + Create my blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"

31 Aug

Džiulija

Published by Adomas Alksnis  - Categories:  #Džulija, #Obeliai, #mokykla, #fizikos, #mokytojas, #Emil Dimitrov

Džiulija

1975.08.30., šeštadienis

   Norisi labai daug ką pasakyti, bet nežinau net nuo ko pradėti. Nesuklysiu gal pasakęs, kad savotiškai laiminga man buvo vasaros  atostogų pabaiga. Pirmiausiai gal todėl, kad  laukiau jos, svajojau apie susitikimą su tavim, V., apie darbo pradžią, apie vienatvės pabaigą.

  Negalėjau  apgaudinėti tavęs, R. Nors visą mūsų pažinties laiką  stengėmės būti atviri vienas kitam, bet už to atvirumo slėpėme suvokimą, kad meilės tarp mūsų nėra. Buvo gražių akimirkų mums bendraujant, buvo ir susižavėjimo minčių. Buvo tikros meilės laukimas. Buvo laukimas, nerimas, buvo neviltis, nusivylimas. Tas ilgas laiko tarpas laukiant tavo laiško gal tik pagreitino tai, kas ir turėjo įvykti.

   Ir tada mano atminty išplaukė V., - tas jos jautrumas, tas drovus  žvilgsnis pertraukų metu, tas romus veidas mergiūkštės su uniforma antrame suole.  Pajutau, kad su ja man bus gera, ir ryžausi „neakivaizdinei“ draugystei, tikėdamas tavo, V., meile ir savo jausmais tau. Pamilti taip, kaip aš suprantu meilę, jau gal ir vėlu. Tačiau gal yra ir kitokių meilės variantų, ne vien tas kankinantis, iki širdies gelmių džiuginantis ir vėl širdį draskantis jausmas?

   Sunku šiandien rašyti, širdį tarsi kas geležiniais pirštais spaudytų…

  Gera mums buvo dviese. Savotiška žaluma nuo žibintų šviesos spindinčių medžių apsupta estrada, juodas, gaivus, beribis žvaigždėtas rugpjūčio dangus, blogos kokybės įrašai, tokie jau nuvalkioti, bet vis dar jaudinantys, žadinantys viską, kas buvo pergyventa jiems skambant. Nesibaigiantis asfaltas, dunksantis tamsus seno malūno siluetas, vis pragiedrėjantis dangus, patekanti delčia, švelniai savo šviesa užliejanti purius debesis… Tiltas, apačioj čiurlenantis upelis. Vėlyvi automobiliai, motociklai, apšviečiantys vienas prie kito prigludusius siluetus, signalai, linkintys mums gražios meilės.

   Kai dabar blaiviai pagalvoju, pats stebiuosi – ar dar galima būti tokiu aistringu romantiku, sulaukus 24 – rių? Išvaizda - aštuoniolikmečio, jausmai – aštuoniolikmečio. Ar ne per daug gerai taip ilgai mėgautis jaunyste? O gal tai didžiulis, kančiose susikurtas turtas, kurį mano metuose nelabai daug kas beturi? Tik mintys, nuspalvintos gyvenimo patirties, įgavo sodresnį atspalvį, o su jomis gimsta ir kitokie jausmai, nebe tie, vien virpulį, malonų virpulį keliantys, bet gal dar gražesni, dar turtingesni, dar brangesni.

  Savo gyvenimą pasukau žadančia galimą laimę arba didelį nusivylimą ir vienatvę linkme. Likai jame tik tu, V.

„ - Tau patinka ta melodija „Džulija“?-

Labai…

- Gal pastebėjai, aš norėjau tave pakviesti, bet nebespėjau. Kai tu šokai skambant šitai kupinai meilės troškimo, ilgesio melodijai, aš pajutau, apžvelgdamas daugybę jaunų, gražių veidų, kad man nebėra ko išvesti…  O jei būčiau ne čia, šioje estradoje? ... Vis tiek nebūtų...“

  Nusibodo tas blaškymasis, netikrumas. Noriu turėti ir tikėti, noriu jausti moralinį tvirtumą, kuris man padėtų kasdieniniam darbe. Stengsiuos išlaikyti šią pusiausvyrą, kad ir kaip sunku bebūtų. Netapsiu vienuoliu, žinoma, tačiau tikėsiu tik tavim, V., ir neleisiu, kad be tavęs dar kas nors dėtų į mane viltis. Darysiu viską, kad to nebūtų. Atkakliai dirbsiu, stengsiuos gražiai poilsiauti. Nenusibos? Juk pamiršai svarbiausia – bendravimą su žmonėmis. Taip, reikia bendrauti su žmonėmis, nuoširdžiai ir gražiai.

   O tu, Rb., koks tu vis dėlto? Jau beveik metus stengiuosi tave pažinti. Pradžioj maniau, kad man tai beveik puikiai pavyko. Šią vasarą tu sugriovei save tokį, kokį aš buvau savy susikūręs, pasidarei kone priešingas. Ir vis tik negaliu tuo patikėti, gal yra kas nors bendro tarp šių priešingybių? O gal tu toks ir esi – priešybių visuma? Bijau, kad ir šių, paskutinių metų neužteks pažinti  tiesą. Nėra galimybių atviriau pabendrauti. Ar verta stengtis? Verta. Galbūt, nuo tavęs prasidės kelias į tikrąjį savo mokinių pažinimą. Gal vėliau jis nebebus toks skausmingas?

 Už dienos prasidės antrieji mano darbo metai. Ne mažiau įtempti. Norėtųsi, kad jie būtų vaisingesni už praėjusius.

1. Gilinti dalykines žinias.

2 . Išmokti atidžiau analizuoti mokinius, stengtis kiekvieną akimirką.

3. Iš pastebėtų reiškinių daryti išvadas, ieškoti priežasties – pasekmės sąryšio, kad ir kaip sunku bebūtų.
4. Laiką, liekantį nuo dalykinio darbo, skirti savo klasei. Daugiau renginių, vienijančių kolektyvą.
5. Kuo mažiau laiko sugaišti „juodam darbui“, stengtis kiek galima plačiau ir organizuočiau į jį įtraukti mokinius, laborantę.
6. Atidžiau ieškoti tobulesnių mokymo formų. Jei reikalinga – eksperimentuoti. Kartais galimas neigiamas rezultatas pasisekimo atveju bus su kaupu kompensuotas.
7. Atkakliai siekti santūrumo santykiuose su mokiniais. Meilę galima išreikšti ir tuo, ką padarysi jų labui.

 

Džiulija
Comment on this post

About this blog

Prisiminimų puslapiai "Žeme skrydžio, klaidų ir svajonių, Tu tokia artima ir sava, Nuvilnijus kalneliais ir kloniais, Tu - skambėt nenustojus daina!" Ištikimiausius skaitytojus taip pat kvieciu apsilankyti svetaineje "Rugpjucio aidas (Echo of August)"