03 Sep

Pirmoji talka (Tebūsiu jums draugas)9

Published by Adomas Alksnis - Categories: #Pirmoji talka, #Tebūsiu jums draugas, #obeliai meile mano

1975.09.11., ketvirtadienis

Kartu su auklėtinukais talkininkavom kolūkyje. Tai buvo pirmoji mūsų talka, pirmasis bendras darbas mūsų naujajame kolektyve. Aš to labai laukiau. Niekas geriau nesuburia, nesuartina, nesupažindina žmonių, kaip bendras darbas, kupinas džiugios, linksmos nuotaikos, energijos, gyvenimo.

Gera buvo matyti,kaip tarškėdamos į kibirus lekia bulvės, kaip pilni kibirai jūsų rankomis vartaliodamiesi skrieja ore (Viliaus “racionalizacija”, labai rizikinga saugumo požiūriu). Gera buvo matyti linksmus berniukų ir mergaičių (dar) veidus, girdėti nuoširdų, nevaržomą juoką. Kiek dar daug jumyse vaikiško polinkio į įvairias išdaiga! Gerai tai, ar blogai?

Jaučiu, kad gerai. Juk pirmiausia tai reiškia atvirumą. O tai jau daug. Pirmiausia – ryšys tarp jūsų pačių ir tarp manęs bei jūsų. Po to – daug bendros veiklos, kad atsirastų bendrų rūpesčių, bendrų tikslų.

Kai grįždami po darbo į namus mašinoj žaidėm “Atspėk vedantįjį”, aš pajutau tą pat, ką jausdavau dirbdamas su pionieriu būriu stovykloje: tarp jų man gera. Gera jausti nuoširdžius, atvirus, su išdaigiškom kibirkštėlėm, su nuolankia kaltės širma žvilgsnius, pagavus jus “nusikaltimo vietoje”, gera girdėti jūsų nuoširdų juoką, gera žinoti, kaip daug gero, gražaus jūs tikitės iš gyvenimo.

Ir kyla stiprus noras daryti viską, kad ir toliau jūsų gyvenimas liktų gražus, mielas, kad būtumėte jautrūs gėriui, grožiui,žmonėms, kad suprastumėt klystančius ir nors mintyse atleistumėte jiems, dėl savo suklydimo atnešusiems jums blogį.

Kartu dirbom, kartu pietavom,kartu ilsėjomės, kartu žaidėm, kartu juokėmės. Galbūt, naujokai šiek tiek nustebo, pamatę mane tokį (tokį nerimtą fiziką). Gal jie drąsiau ims reikšti man savo mintis, prieštaravimus, ir bus man dėl to sunkiau (dvasiniu atžvilgiu). Bet laimėsiu kitką – laimėsiu kelią į jų širdis ir protus, bent jau vieną to kelio dalį. Santykiai tebūna paprasti, bet ne primityvūs.

Tebūsiu aš jiems draugas, draugas, kurio pavyzdžiu galima pasekti, kuriuo galima tikėti ir kuriuo galima pasitikėti. Labai norėčiau šito. Tai rizikinga, nes neapdairiai elgiantis, tai gali nuvesti į niveliaciją. Galbūt, čia ir slypi pedagogo – auklėtojo meistriškumas? Ir štai čia darosi visai aišku, kam mokytojui reikalinga aukšta erudicija, moralinis tvirtumas, visuomeninis sąmoningumas. Ne tam, kad skelbti dorovės, tinkamo visuomeninio elgesio dogmas ir nuolat priminti, kad jų reikia laikytis, o tam, kad kiekviename tavo žingsnyje, sakinyje, judesyje, balso intonacijoje ir t.t. tai bylotum, ir kad visa tai nejučia, dažnai bendraujant bent dalimi persiduotų auklėtiniams.

Grįžęs namo, išskubėjau prie upės. Vaiskus rugsėjo pavakarys, gaivus, net šiek tiek “svilinantis” kūną upelio vanduo, lygių pievų žaluma, ant kalvos išsidriekusio miestelio panorama, nuo nuovargio ir dulkių nupraustas kūnas ir kartu su juo gaivumo įgavusi siela.

Vakare – čekoslovakų fantasitinis filmas”Bororo genties paslaptis”. Seniai bebuvau žiūrėjęs fantastikos. Sujaudino, sužadino vaizduotę ir mintis, pažadino dar stipresnį norą sužavėti savo mokinius paslaptingu Gamtos grožiu, padovanoti artimiems žmonėms kuo daugiau gražių bendravimo valandų.