Jauno mokytojo apmąstymai

1974.10.14., pirmadienis

  Retokai, retokai bepaimu į rankas dienoraštį. O būdavo laikai, kai taip jo pasiilgdavau... Kas tai – širdies tingi ramybė, kiti rūpesčiai, užgožę dvasinį pasaulį, ar iš viso dabartinio keitimosi išdava? Jaučiu, kad daug kas, kas anksčiau mane labiau jaudindavo, dabar nebesukelia to širdies nerimo. Tikriausiai, taip ir prasideda tas žmogaus viduramžio ramumas, abejingumas daugeliui dalykų gyvenime. Mokytojui šito reikėtų labiausiai bijoti. Svarbiausia mokytojui ir auklėtojui, man atrodo, sugebėti aplinkinį gyvenimą kai kada pajusti jų širdimi, į viską pažvelgti jų akimis.

   O kaip tatai pasiekti? Pirmiausia – artimesnis bendravimas. Pamokų metu tai sunkiai įgyvendinama, nes vardan gero dalyko įsisavinimo tenka atsisakyti viso to, kas eikvoja bent mažiausią pamokos laiko dalį. Išbandžiau kelis pamokos vedimo variantus: asketiškąjį, t.y. kai atsisakoma nuo bet kokių nukrypimų nuo pamokos temos, kai matau prieš save tik fiziką, o nematau jų veidų, ir kitą, žmogiškesnį, kai atidžiai seku klasės nuotaikas, nevengiu mažyčių, dažniausiai linksmų nukrypimų. Nežinau dar, kurio varianto didesnis naudingumo koeficientas, bet jaučiu, kad pastarąjį galima ištobulinti taip, kad glaudaus mokytojo ir mokinių kontakto metu lyg ir savaime, be jokių išoriniai ryškių pastangų , iš mokytojo į mokinius pereitų tai, ką jis norėtų, kad pereitų. Šalia šito varianto iškyla drausmės problema. Natūralu, kad nesant stipraus slopinimo iš mokytojo pusės, mokinių jaunatviškas aktyvumas prasiveržia, ir lengviausia jam prasiveržti ne darbinės, naudingos energijos srautu, o įvairių išdaigų, pašalinių darbų pavidalu. Iš čia sektų, kad reikia sugebėti įkinkyti visą klasę taip, kad jiems nebūtų galimybės savo energiją nukreipti kitomis, ne naudingo darbo kryptimis. Kuo didesnis mokinių užimtumas pamokos metu – štai kas svarbiausia. Dažnai galima pagreitinti naujos medžiagos dėstymo tempą. Produktyviau organizuoti uždavinių sprendimą, kad būtų išnagrinėta jų kuo įvairesnių ir kuo didesnis skaičius. Svarbu ir pastovi, savalaikė kontrolė. Ir jei šitą darbingą būseną dar gaubtų šiltų, žmogiškų santykių atmosfera, žinių ugdymui ir sugebėjimų vystymui sąlygos būtų kuo palankiausios.

   Neramu širdy, kai pagalvoju apie savo auklėtinius. Kaip mažai aš su jais bendrauju, nekalbant jau, kad neorganizuojamos turiningos valandėlės, susirinkimai. Dabar daug laiko atima kabinetas, bet ar galima tuo teisintis? Juk taip gali būti ir toliau, ir jei visame dalykinių rūpesčių sraute neliks vietos bendravimui su tais, kurių ateitis, kurių klausimai, problemos didžiąja dalimi tau patikėti – bus jau negerai. Nuo ko pradėti? Nuo susirinkimų, disputų, valandėlių? Reikia išbandyti viską. Eksperimentas – žinių šaltinis. Gal galima būtų pasinaudoti ir jau kitų sukauptomis žiniomis, bet jaučiu, kad tai nebus taip naudinga ir efektinga, kaip tai, kas atrasta tavo paties ieškojimuose. Pirmiausia – kažką daryti, paskui – pažinti viską, atsirinkti, kas naudinga ir kas ne, kaip, kodėl, ir tada jau – kaip reiktų daryti geriausiai.

   Reikia laiko surasti viskam, kas reikalinga. Tegu po mažiau, bet viskam. Rezervų yra, tik reikia juos atrasti ir protingai panaudoti! Daugiau organizacijos (vienas lauke – ne karys)!