Gęstančių šlapių pušinių malkų kibirkštėlės

1977.12.15., sekmadienis, bute virš parduotuvės

Seniai svajojau su tavimi susitikti. Negalėjau anksčiau, atleisk. Šiemet vėl daug dirbu: turiu 36 pamokas dieninėj ir dar dvi klases neakivaizdinėj. Grįžtu tik pernakvoti. Iš dalies ir todėl, kad čia, šitam mano kambarėly šalta. Net knygų su savim nebesinešioju.
 

Taigi, darbas.  Darbas – nuovargis, darbas – vaistas, darbas – apsauga, darbas – dvasios skurdintojas. 
Atrodytų, kam ta dvasia: dirbk sąžiningai, daryk, ko iš tavęs reikalaujama, nedaryk, ko nereikalaujama – ir būsi gerbiamas, turėsi gerą, šiltą butą gal, turėsi gal ir žmoną. Tai kam tos dvasinės išmonės, tos iliuzijos? O pabandyk bent kiek nuo jų atsiriboti,  ir iškart jauti, kaip daraisi žiaurus, nebemyli žmonių, nebemyli gyvenimo.
 

Keista, kodėl man gera buvo vėl praeiti savo skausmo taku, pro žilvičių arką, pro ramybės ir laimės pilis. Gera net skausmą prisiminti??? Taip, gera. Man, matyt, jis brangesnis už tuštumą, klaikią tuštumą, kai visai nebematyti, kuo būtų galima ją užpildyti.

Prisiminimais? Taip, jie labai brangūs . (Nejaugi ir šios mano akimirkos kada nors taip pat bus brangios?)  Ir jūs gyvenate su manimi, buvęs R., buvusi V.,  buvęs V., buvusi Janina ir buvęs Domai. Kokie jūs geri, jaunatviškai neramūs, sklidini meilės, kokios šiltos, spinduliuojančios jūsų akys, kad net iš tos jau tolstančios praeities aš tebejaučiu jų šilumą.
 

Jūsų nebėra, kaip nebėra ir mano saulėtojo kambario, mano kaimynų, mano pavasarinio lietaus ant vakarui nurimusio miestelio. Jūsų nebėra, nors daugelį iš jūsų dar galima ir ranka pasiekti. Bet jūs esate! Jūs gyvesite, kolei gyvensiu  aš. Ir jūs niekados manęs neišduosite ir liksite amžinai tokie pat nuoširdūs, atviri, kokiais ir buvote.
 

Bet juk negali gyvenimas, realus gyvenimas būti prisiminimais grįstas! Juk reikia kažko realaus, esamo. Ir galbūt tai yra, šalia, visai šalia, bet man jo nėra... Bus dar? Gęstančių mano šlapių pušinių malkų kibirkštėlė...
 

Žinau – atversiu keletą lapų atgal ir rasiu daug daug taisyklių, kaip reikia teisingai gyventi. Anksčiau labai norėdavau jas vis prisiminti. Dabar – ne. Nebetikiu taisiyklėmis, nebetikiu savęs prievarta, nors tai gal ir vienintelė egzistavimo sąlyga. Kodėl? Nuovargis? Senberniška apatija? Nežinau. Ir nėra ko paklausti. Štai kur didžiausia suaugusių žmonių nelaimė.
 

Stoviu ant padėties erdvėje pakeitimo slenksčio. Tokio slenksčio, kurį peržengti nei į vieną, nei į kitą pusę nėra noro. Dar kartą parašyti Naujo gyvenimo taisykles, dar kartą pabandyti jas įgyvendinti? Kažin ar beverta. Gal geriau pasiduoti atsitiktinumams, gal toliau megzti gyvenimą iš atsitiktinumų siūlų.
 

Kas tos idėjos, kas tie žodžiai, jei tik žinai, kad būtent taip reikia gyventi, jei galvoji apie gyvenimo taisykles? Tik bežodinis santykis su gyvenimu, tik prigimtinis santykis su juo yra realus. Tad ar verta plyšius kamšyti žodžiais, jei vistiek pro juos vėjas prapūs, jei vėjas juos nuneš, ir liks nuoga, vargana prigimtis.
 

Ar verta stengtis būti priešakiniame avangarde? Ir iš viso – ar būtinas fasadas, jei nėra darnios visumos aplamai? Ar ne geriau būti tos, tegu ir netobulos, bet darnios visumos dalele? Tarnauja liaudžiai, gyvena liaudžiai....  Kam mes vėl dangstomės žodžiais, kodėl mes kalbame apie pažangą, šviesų rytojų? Kam kalbos, kam žodžiai, kam, dėl ko, jei mes ir taip visi to norime, visi to siekiame? Ar geroje šeimoje kalbama apie pedagogiką?
 

Bet gyventi  reikia. Gyvenimas – Gamtos dėsnis, ir jam prieštarauti nevalia. Bet kaip? Bandyti visaip? Juk bandymai – žinių šaltinis. Nebijoti permainų, nebijoti atsitiktinumų, nebijoti savęs ir nebijoti savęs parodyti kitiems, nebijoti būti netobulu, norėti būti tobulu, bet neieškoti dirbtinių priemonių to tobulumo siekti. Gal taip. Gal taip.
 

Rytoj turiu kalbėtis su „nusikaltėlio“ D. tėvu. Ir ką aš daugiau galėsiu pasakyti, jei ne šimtą kartų sakytas ir girdėtas gyvenimo taisykles? Kalbėsiu ir drebėdamas seksiu, kad tik neperžengčiau pedagogikos ribų, kad ir toliau galėčiau išlikti žodiniu mokytoju?
 

Žodžiai + minia = gyvenimas...