Pradžia

1974.12.15., sekmadienis

Gera žiūrėti į juos linksmus, įraudusius, nerūpestingus. Štai kam šypsosi gyvenimas, žada daug meilės ir laimės, žėri  visomis spalvomis. Ir kaip nesidžiaugti, kai junti savy tiek daug energijos, kai jauti, kad visa ateitis – tavo rankose, ir žinai, kad pats ją kursi taip, kaip panorėsi.
Kaip nesidžiaugti, kai tavo pečius apglėbę tvirtos gerų, nuoširdžių draugų rankos, tokių pat linksmų ir nerūpestingų. Kaip nesidžiaugti, kai į tave pritariančiai žiūrėdami šypsosi mokytojai, kaip nesidžiaugti, kai viskas aplinkui taip miela...
 

Gali ir tu su jais linksmai šokti, gali džiaugtis, bet jau širdy jauti, kad tai, kas praėjo – nebegrįš. Nebegrįš tie  skaidrūs ankstyvosios  jaunystės metai. Nebus jau tiek daug gerų ir nuoširdžių draugų. Išsisklaidė kas kur, kai kurie sukūrė savo židinius, ir jų šiluma dabar juos guodžia. Kiekvienam savi, dideli rūpesčiai.
 

O taip daug kas primena čia mokyklinius metus... Ir ta raudona didžiulė žiemos  pavakario saulė, besileidžianti už miško, rausvais spinduliais nužerdama apsnigtus laukus grįžtant šiek tiek pavargus iš mokyklos, ir tos čiuožyklos ant kelių takelių... 
 

Šiandien internate žaidėme stalo tenisą. Kiek jau metų, kai nebelaikiau rankose raketės? Penki  jau, turbūt. Ir atminty viskas atgyja taip aiškiai. Tie žiemos vakarai, kai skubėdavau link viltingai spindinčių mokyklos antro aukšto vestibiulio langų, žinodamas, kad ten jau laukia susitikimas su draugais, kad ten bus linksma ir smagu. O paskui, pavargę, sukaitę grįždavome namo ir sakydavome „Labanakt!“ vienas kitam... Dabar jau ten kiti, ir jiems taip pat gera... Kaip viskas gyvenime kartojasi.
 

Bet ar ne peranksti žvalgytis į praeitį? Juk tiek dar daug reikia padaryti gyvenime. Bet iš kur tas keistas jausmas, kad jau viskas, kad jau nieko ypatingo nebespėsi nuveikti? O juk tik prieš metus, raudonų plytų vokiečių statytose kareivinėse naktimis stovėdamas prie „dnevalno tumbočkės“ taip daug norėdavau padaryti, tiek daug, tiek daug norėdavau imti iš gyvenimo ir jam duoti. Kas tai – tylios provincijos įtaka?
 

Noriu ir dabar daug padėti išeinantiems į gyvenimo kelią. Bet kaip? Taip tuščia. Noriu kažko, į ką atsispyręs galėčiau žengti pirmyn. Ieškai to ir nerandi. Anksčiau tai buvo svajonė. O kas dabar? Paimu į rankas vieną knygą, kitą, paskaitau ir matau, kad ir jose nerandu atsakymo...
 

 Skausmingas perėjimas į kitą gyvenimo etapą?
 

Galbūt.